Žvėrių išpažintis


Kartą susitarė visi miško žvėrys eiti išpažinties. Senį vilką išrinko klausytoju. Atsisėdo jis ant kelmo ir laukia. Ateina jauniklis vilkas. Senis vilkas klausia:
— Na, ką tu padarei?
— O ką aš padariau: ėjau vieną kartą keliu, kur žmogus ganė kumelę su kumeliuku. Ta kumelė man tik žvingt, žvingt — ėmiau ir paploviau kumeliuką, — išpažino jauniklis vilkas.
— Tai ne nuodėmė: jeigu eina žmogus, tai tegu nežvingauja.
Eik sau! — atsakė senis vilkas.
Ateina lapė.
— O tu ką padarei? — klausia vilkas.
— Ogi ėjau kartą netoli sodžiaus — pamatė mane vištos, kad ėmė visos kudakuoti, kad ėmė rėkti: „O tu kūma, tu šiokia, tu tokia!’ — tai aš ėmiau ir nutraukiau visoms galvas.
— Menka čia tavo nuodėmė: jeigu eina žmona keliu, tegu nerėkia. Eik sau! — numojo vilkas.
Ateina zuikis.
— Na, o tu, zuiki, ką padarei?
— Einu vieną kartą per kopūstus — tik bimpt kopūsto galva man ant kojos, tai aš ėmiau ir apgraužiau visas galvas.
— Tai ne nuodėmė: tegu nesodina kopūstų, kur reikia žmonėms vaikščioti.
Ateina šernas.
— O tu ką padarei? — klausia vilkas.
— Atėjau kartą pas žmogų ir prašiau, kad įleistų trobelėn sušilti, o jis neleido. Tai aš parausiau po trobelės kertimi, ir trobelė nugriuvo.
— Tai ne nuodėmė: jeigu kas prašosi trobon sušilti, tegu leidžia. Eik sau! — teisino vilkas.
Ateina asilas.
— Na, o tu ką padarei? — klausia vilkas.
— O ką aš padariau? Beveik kaip nieko. Atvažiavo žmogus manim arti. Arė arė, paskui sėdo pietų ir užmigo, o aš neturėjau
ko ėsti. Žmogus, avėjo vyžomis, iš jų buvo išsikišę šiaudai, tai aš priėjau ir ištraukiau šiaudus iš vyžų, — kalbėjo
asilas.
— Oi, ką tu padarei! Žmogus galėjo sušalti. Imkit, visi žvėrys, ir suėskit jį! — paliepė vilkas.
Sulig tais žodžiais visi žvėrys puolė ir sudraskė asilą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *