Ėjo žmogus iš miesto, iš turgaus. O kitas miestan eina ir sako:
— Palauk, čia tuoj važiuos vestuvės, mes juos užtūrėsim, eglę nupjausim — tai mums degtinės duos. Pagersim, ir bus gerai.
— A kuo gi dabar pjausim? Nei pjūklo, nei nieko.
— Aš turiu,— sako.
Tuoj džiri džiri. Tuoj vestuvės važiuoja — džian, džian, džian. Atvažiavo. A šaltis, matai! Tai vestuvininkai sako:
— Važiuosim kartu. Pauliosim visi vestuvėse.
Ir nuvažiavo. Pasodino ir nuvažiavo. Nuvažiavo, tokie, tu broleli, rūmai išpuošti, geri labai! Visa ko yra ir gert, ir valgyt! Prisigėrė, privalgę, ir dar bandelių davė jam, ir riešutų davė. Sako:
— Vaikam nuneši.
O jis ten ėmė ir prisnūdo, ir užmigo. Atsikėlė anksti rytą — guli po egle. Nei vestuvių, nei nieko. Žiūri — jam mėšlo pridėta užantin. Ten, matai, velnių vestuvės buvo.
Ir išėjo namo. Eina namo — gryčelytė stovi. Sako: „Eisiu pasišildyt, taip sušalau.” Atsisėdo gryčelytėj, šildos. Ir žmogus sėdi.
— Tokia,— sako,— tavo gryčelytė šalta.
— Cha cha cha! — nusijuokė velnias. Žiūri — sėdi ant akmens. Ir baigta.