Velnias ir karvė


Kitą sykį velnias davė žmogui karvę melžtis per vasarą. Rudenį atėjo jis atsiimt savo karvę. Gaspadorių rado namie. Jis jam padėkojo ir sako:
— Einam, ten pamiškėje jinai ėda.
Mat, pamiškėj buvo jo avižos, ir į jas buvo įpratus meška. Tą dieną žmogus matė, kad mėška atėjo į jas. Eina per dirvas ir randa žuobrį. Velnias klausia:
— Kas čia?
Žmogus sako:
— Cimbolai.
Velnias pasiėmė ant pečių ir nešas. Eina toliau, žiūri — akėčios. Klausia:
— Kas čia?
— Dūdos.
Pasiėmė ir vėl nešas. Eina toliau — mato pamiškėj mešką žmogaus avižose.
— O kas ten?
— Tai tavo karvė — imk ir veskis.
Velnias greit numetė nuo pečių žuobrį su akėčiomis ir suriko:
— Atsiimk, bandžiul, dūdas ir cimbolus, o aš karvę veduos!..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *