Šventieji


Buvo vienas ponas. Jis visai nežinojo švenčių, žinojo tik vieną sekmadienį. Kai bernai patingsta dirbti, ateina pas poną ir sako, kad šiandien šventė. Ponas ir tiki.
— Tai švęskim, — sako,—kad šventė.
Atėjo visų šventės. Bernai ponui sako:
— Rytoj šventė.
Ponas klausia:
— Kokia?
— Visų šventųjų.
Ponas džiaugiasi, kad vienu kartu atšvęs visas šventes.
Davė bernams gėrimų ir liepė linksmintis.
Po kiek laiko vėl ateina bernas pas poną ir sako:
— Rytoj šventė.
— Kokia šventė? — klausia ponas.
— Švento Martyno.
— Tai kodėl jis liko vienas nuo tų visų šventųjų? Mes jo nešvęsime. Važiuokit miškan malkų vežti.
Toli girioj buvo malkos, sukirstos sieksniais. Nuvažiuoja darbininkai ir randa mešką, sėdinčią ant malkų. Susikalbėjo
jie, parleido vieną berną pasakyti ponui, kad Martynas neduoda malkų.
— Kaip tai? — sako ponas.
— Jis man malkų neduoda?
Pasikinkė arklius, pasiėmė lazdą ir važiuoja į mišką. Darbininkai jam sako:
— Va, pone, Martynas.
Ponas priėjo:
— Kokią teisę turi man malkų neduoti? — ir kaip pils Martynui su lazda!
Meška kad šoko, kad griebė poną, kad ėmė jį maigyti! Bernai sulėkę vos atėmė poną. Tada ponas sako:
— Didelė šventė. Važiuokit, vyrai, namo.
Vyrai parvažiavo. Važiuodamas ponas pamatė medyje šokinėjant voverę. Nusiėmė kepurę ir sako:
— Labą dieną!
Vežėjas klausia:
— Prieš ką čia ponas kepurę nusiėmei?
— Tur būt, Martyno vaikas šokinėja, — atsakė ponas.
Vežėjas paaiškino, kad tai voverė.
— Tuščia jų, tų šventųjų! — sako ponas.
— Verčiau gražiai su jais gyventi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *