Buvo toksai klebonas ir turėjo gražų kambarinį šuniuką. Klebono bernas sako:
— Tą šuniuką kad atidavus į mokyklą, iš jo galėtų išeiti geras daiktas. Dar jaunas šuo, o jau toks protingas.
— Bet kur tokią mokyklą rasti? — klausia klebonas.
— Aš žinau tokią mokyklą, — pašoko bernas, — tik kad brangiai reikia mokėti.
O klebonui bene pinigų trūksta? Jam kad tik šunį išmokyti!
Ir vieną sykį klebonas išleido berną su šuniu į mokyklą.
Pridėjo pinigų, maisto ir kitokių gėrybių. Bernas nusivežė šunį į krūmus ir pakorė, o pinigus ir maistą atidavė motinai. Parvažiavęs sako klebonui:
— Mokyklos viršininkas pasakė, kad iš to šuns bus didelis daiktas.
Klebonas džiaugiasi, rankas trina. Po kiek laiko klebonas jau ir siunčia berną pažiūrėti, kaip tas jo šuo mokosi. Vėl pridėjo maisto ir pinigų. Bernas nuvažiavęs viską atidavė motinai, o sugrįžęs klebonui pasakė, kad šuo gerai mokosi, kad jau taria „a” ir „bė”. Kitą kartą nuvažiavęs, pasakė, kad šuo jau ir žodžius moka suregzti.
Taip dusyk per metus važinėjo bernas pas šunį į mokyklą, veždavo jam maisto ir pinigų.
Vieną sykį parvažiavęs bernas sako klebonui, kad jau reikia atsiimti šunį iš mokyklos — esąs dabar toks mokytas, kad geriau nėra ko norėti. Bet atsiimant reikią daug sumokėti.
— Nieko nepadarysi, užtai šuo bus mokytas, — džiaugiasi klebonas.
Ir išvažiavo bernas tartum šuns parvežti, o iš tikrųjų pas motiną. Po kiek laiko grįžta jis be šuns, ir klebonas tuoj klausia:
— Kur dėjai šunį?
O bernas tik šaukia:
— Eik tu, klebone, dešimt sykių geriau kvailas šuo, nekaip mokytas. Žinai, mes kėlėmės plaustu per upę, tai ten buvo daug kitų žmonių. O šuo, žinai, ėmė visko šnekėti ir pliaukšti, kad klebonas esąs lupikas, piktas… Kad jau man gėda, kad gėda, supykęs paėmiau jį už pakarpos ir įjojau į vandenį.
— Gerai padarei, — sušuko klebonas, — jis būtų dar kažin ką prasimanęs. Tegu jį šimtas ir tuos pinigus, ir viską!