Sudžiūvėlė Elzė buvo visai kitokia, kaip tinginys Heincas ir dručkė Trynė, kurie mėgo per dienas ir naktis miegoti. Elzė lakstė susirūpinusi nuo ryto lig vakaro ir tiek apversdavo darbais savo vyrą, ilgakojį Lencą, jog tas labiau stenėjo kaip asilas, vilkdamas tris maišus. Tačiau iš tų visų darbų ir rūpesčių nebuvo nieko doro, jie neturėjo jokio turto ir gyveno nususę. Vieną vakarą atsigulė Elzė į lovą ir iš nuovargio nebegalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų, bet rūpestis vis nedavė jai užmigti. Pagaliau kumštelėjo savo vyrą alkūne į šoną ir tarė:
– Klausyk, Lencai, ką aš sugalvojau! Jei rasčiau vieną guldeną ir vieną kas man padovanotų, tai trečią kur nors pasiskolinčiau, o ketvirtą turėtum duoti tu; surinkusi keturis guldenus, pirkčiau jauną karvytę.
Sumanymas vyrui patiko, ir jis atsiliepė:
– Nors nežinau, kaip sukrapštyčiau guldeną, kurio nori iš manęs gauti, bet būtų tikrai gerai, kad galėtum susirinkti pinigų pirkti karvytei. Paskui užaugtų mums karvė, atsivestų veršelį, ir turėtume pieno. Paragavęs pieno, tada ir aš atsigaučiau. Nuo vieno galvojimo apie pieną darosi smagiau.
– Ne tavo burnai pienas gerti, – tarė pati, – veršelį
ilgai žindytume, jis paaugtų ir būtų riebus, ir mes brangiau
jį parduotume.
– Tas tiesa, – atsakė vyras, – bet labai juk nepakenktų, kad ir mes palaižytume pieno.
– Gi ar tu moki žmoniškai apsieiti su karvėmis? – tarė pati, – pakenktų ar nepakenktų, tik to niekada nebus; nors tu pilvu šliaužk, pieno negausi ne lašo. Kaip kiauro maišo tavęs niekada neprisotinsi; tu nori susprogti, ką aš taip sunkiai uždirbsiu.
– Tylėk, – tarė papykęs vyras, – o kad ne, tuoj užčiaupsiu tau lūpas.
– Aure, – sušuko pati, – tu man grasysi, besoti, tu tinginių panti!
Ir ji norėjo kibti jam į plaukus, bet Lencas atsistojo, viena ranka pagriebė Elzės abi išdžiūvusias rankas, o kita ranka prispaudė galvą prie pagalvės; nors ji baisiai barėsi, bet jis ją tol prispaudęs laikė, kol ta visai išvargusi užmigo. Ar ji rytą atsikėlusi vėl ėmė barti vyrą, ar išėjo ieškoti guldeno, to aš nežinau.