Skerdžius – kunigas


Vienas skerdžius mokėjo geras dūdeles sukti ir gražiai jomis groti. Sykį jam begrojant, išgirdo velniukas, ir labai jam patiko. Priėjęs prašo, kad jam duotų vieną dūdelę padūduoti.
— Padaryk mane kunigu, o mūsų kleboną — skerdžium, tai duosiu.
— Padarysiu.
Kaip bemat nuo skerdžiaus kojų nusmuko klumpės, visi drabužiai persimainė, ir skerdžius pasidarė kunigu, o klebonas virto skerdžium.
Negali dabar skerdžius atsidžiaugti: ir mišias laiko, ir pamokslus sako.
O velnias dūdavo, dūdavo ta dūdele, ėmė kažin kaip ir pagadino. Kunigas tuo sykiu pamokslą sakė. Beatlekiąs pas jį velnias:
— Pataisyk man dūdelę!
— Palauk, kai pabaigsiu pamokslą, tada pataisysiu, — atsakė kunigas.
— Bet aš liepiu, tu turi klausyti! — suriko velnias.
— Eik tu nuo manęs gult!
— Ar tu taip? Kaip buvai skerdžium, taip skerdžium ir būsi!
Velnias pasakė ir išėjo sau supykęs. O kunigas iškart nebegali sakyti pamokslo — nieko nežino. Nėra ką daryti, apsimetė liga.
Kas ką žinos, kas nežinos, o burtininkas viską žino. Tas burtininkas pasišaukė skerdžių ir klausia:
— Ar nori būti kunigu?
— Noriu.
— Kai ateis velnias tavęs kaip ligonio lankyti, tu jam skelk per žandą ir klausk: “Iš kur tas balsas — ar iš tavo žando, ar iš mano delno?” Jis nežinos, ką sakyti, ir turės vėl padaryti tave kunigu.
Jam besergant, ateina velnias. Kai tik įžengė į vidų, skerdžius strykt iš lovos, kadgi skels velniui į žandą, tas net nuo žemės pašoko.
— Iš kur tas balsas — ar iš tavo žando, ar iš mano delno?
Velnias nežino, ką sakyti: nei iš vieno delno, nei iš vieno žando negali būti balsas.
— Na, kad tu toks gudrus, tai būk vėl kunigu.
Ir liko skerdžius kunigu, gal ir dabar pamokslus tebesako.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *