Laumės ir gera, ir bloga darydavo. Kitąsyk neturtinga boba grėbė šieną ir vaiką turėjo pasikabinusi į lazdyną. Vakare ir užmiršo. Parėjo, išsivirė vakarienę, bėga to vaiko veizėti. Kad tą vaiką laumės aprėdžiusios, šilkais apdėjusios, visokiais valgiais! Ir bedainuojančios:
A-a, užmirštasis,
A-a, paliktasis!
Tą vaiką bečiūčiuojančios.
Paskui antra turtinga kaimynė atėjo, klausia:
— Kas tą tavo vaiką taip aprėdė?
Sako:
— Laumės. Kai grėbiau, užmiršau, lazdyne palikau, nuėjau parsinešti — laumės ir aprėdžiusios.
Ta kaimynė sako:
— Ir aš nešiu savo vaiką.
Paliko ana tą vaiką, ta turtingoji, o pati šliurinėja apie krosnį. Vakare eis veizėti. Laumės kad begnaibančios anos vaiką. Ir sako:
— Tyčioms paliktasis, tylėk! O čia tik gnaibo.
Ir mirė tas vaikas.