Kodėl velnias išsigando davatkos?


Nuošaliai, prie miško seno
vyras su žmona gyveno.
Daug metelių nutekėjo,
laikas bėgo, nuskubėjo,
bet nebuvo tos dienos,
ką dienos – net valandos,
kad viens kito neužjaustų,
prie krūtinės nepriglaustų,
blogą žodį pasakytų,
muštų, su lazda vaikytų.
Meilė ir graži taika
juos lydėjo visada.

Tačiau velnias niekadėjas
metų metais ratais ėjo,
pyktį stengėsi pasėti,
pragaro paėmęs rėtį
melo žiežirbas sijojo,
bet pora jų nebijojo,
vienas kitą remdami…
Velnias liko nevilty.
Kad ir stengės, kad ir vargo,
nepavyko juodas darbas.
Reikia grįžti pragaran,
stot Liuciferio teisman.
O po to ištverti bausmę,
kęst ugnies beribį skausmą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *