Deivės verpėjos – Sakmės ir padavimai


Viena boba turėjo verpti labai daug linų. Ji verpė verpė, nusibodo beverpiant, ir vis dar daug yra. Išgirdo vaikščiojant palangiais deives ir sako:
— Eikit, deivelės, pas mane linų verpt!
Sulig pasakymu priėjo pilna troba deivių, visais pasieniais prisistatė ratelių, kitos su rateliais sulipo ant krosnies, kitos ant suolų, kitos ant lovų — kur tik galėjo ratelį pasistatyti, ten ir lipo. Verpia, skubina, boba vos tik paspėja duoti linus.
Suverpė linus, pašukas, pakulas, nuobraukas kuo gražiausiai. Boba dar parnešė iš kaimynių — ir tas suverpė. Mato boba, kad jau čia gero nebus, nes kiek ji benešą — nepaspėja joms darbo užtektinai duoti, o jeigu jos darbo neturės, tai pradės plaukus verpti. Laukan išvaryti negali, nes nepasakė, lig kokio laiko joms dirbti, tik tiesiai užprašė verpti. Boba nežino, ką daryti. Pakūrė krosnį, prikūreno gerai anglių ir pametė sruogą po krosnim. Kibirkštys pradėjo eiti iš krosnies. Boba nusiminus suriko:
— Oje, deivelės, troba užsidegė! Bėkim laukan! Deivės, ratelius susiglemžusios, per duris išlakstė. Po valandžiukės pamatė, kad jas boba apgavo.
Lakstė polangiais, o į vidų įeiti negalėjo. Žalos dirbti taip pat joms nevalia. Lakstydamos palangiais, jos šaukė:
— Dykais verpėm! Dykais verpėm! Mes tau būtumėm ir plaukelius, ir žarneles išverpusios!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *