Aukso žąsis


Gyveno kartą žmogus ir turėjo tris sūnus, iš kurių jaunėlis buvo vadinamas kvailiu, niekinamas ir pajuokiamas, o dažnai ir skraudžiamas. Atsitiko sykį vyresniajam sūnui važiuoti į mišką malkų kirsti, o motina, kad jis nealktų, įdėjo pyrago ir butelį vyno. Nuvažiavęs į mišką, susitiko seną, žilą žmogelį, kuris jį pasveikino ir tarė:
— Labai noriu valgyti ir gerti, duok man kąsnelį pyrago ir lašelį vyno.
Išmintingasis sūnus atsakė:
— Jei aš tau duosiu, tai pats neturėsiu, — paliko žmogelį bestovintį ir nuvažiavo tolyn.
Kai pradėjo tašyti medį, kirvis kažkaip išslydo, jis įsikirto ranką ir gavo grįžti namo susirišti. Taip jam atmokėjo tas žmogelis už šykštumą.
Paskui važiavo į mišką antrasis sūnus, tam motina taip pat įdėjo pyrago ir butelį vyno. Jis irgi sutiko seną, žilą žmogelį, kuris jo paprašė duoti kąsnelį pyrago ir lašelį vyno. Antrasis sūnus lygiai išmintingai atsakė:
— Jei aš tau duosiu, tai pats neturėsiu, — sukirto arklius ir nuvažiavo tolyn.
Šis gavo tokį pat atpildą: pokštelėjo gal du kartus į medį, kirvis išslydo iš rankos, ir jis taip įsikirto koją, jog buvo nešte parneštas namo.
Tada tarė kvailys:
— Tėveli, leisk mane į mišką malkų kirsti. Tėvas atsakė:
— Kur tu malkas kirsi, kad tavo broliai daug išmintingesni už tave ir vis dėlto aure ką pasidarė?
Bet. kvailys tol prašėsi, kol pagaliau tėvas tarė:
— Eik jau, kad taip nori, gal ten kartais proto įgysi.
Motina įdėjo jam juodos duonos gabalą ir butelį surūgusio alaus. Miške jį tuojau patiko senas, žilas žmogelis, pasveikino ir tarė:
— Labai noriu valgyti ir gerti, duok kąsnelį duonos ir gurkšnelį alaus.
Kvailys atsake: —
— Jei patinka mano valgis ir gėrimas, tai sėskis ir kąskim kartu.
Jie susėdo, ir kai kvailys išėmė savo duoną, žiūri — kad jau nebe duona, bet balčiausias pyragas, o alus pavirtęs į vyną. Pavalgė ir pagėrė abudu, paskui žmogelis tarė; — Už tai, kad tu turi gerą širdį ir nieko nesigaili savo artimui, padarysiu tave laimingą. Aure ten stovi senas medis, nukirsk jį ir jo šaknyse šį tą rasi.
Tai pasakęs, žmogelis atsisveikino ir nuėjo.
Kvailys priėjo prie to medžio, pakirto iš apačios, ir kai šis išvirto, rado tarp šaknų žąsį su aukso plunksnomis. Paėmė jis tą žąsį ir nuėjo. Pakely priėjo smuklę ir norėjo ten apsinakvoti.
Seimininko buvo trys dukterys, kurioms labai patiko neregėtas paukštis, ir jos įsigeidė gauti bent po vieną aukso plunksną.
Vyresnioji pagalvojo: „Kai niekas nematys, paimsiu ir išpešiu plunksną”. Ir lyg tyčia tuo laiku kvailys kažkur pasišalino, o ji tuojau kapt už sparno, bet jos pirštai ir delnas tą pačią valandėlę prie žąsies prilipo;
Paskui priėjo kita; ji taip pat galvojo, kaip išsipešti vieną plunksną, ir vos tik palietė savo seserį, tuoj prie jos prilipo.
Galop atėjo trečioji; tos abidvi ėmė rėkti, kad neitų artyn, bet ji pagalvojo: „Jei jos čia stovi, tai kodėl aš negalėsiu”,— prisiartino, ir tik palietė savo seseris, jau nebegalėjo nuo jų atsitraukti.
Taip jos turėjo visą naktį prie žąsies išstovėti. Kitą rytą paėmė kvailys žąsį ir eina savo keliu, ir jam visai ne galvoj, kad iš paskos seka trys prilipusios prie žąsies mergaitės.
Pakeliui, vidury lauko; jie susitiko kunigą, kuris, tai regėdamas, šoko tuoj bartis:
— Argi jums, mergaitės, gražu bėgti per lauką paskui jauną bernioką? Kur jūs matėt taip darant?
Sakydamas tuos žodžius, jis paėmė jaunesniajai už rankos ir norėjo atitraukti, bet vos tik prisilietė, jis irgi prilipo ir toliau turėjo paskui sekti.
Netrukus juos pasitiko vargonininkas, kuris nemaža gavo nustebti pamatęs savo kleboną sekant paskui tris mergaites, jis suriko:
— Kurgi klebonas taip skubiniesi? Prašom nepamiršti, kad šiandien turim vaiką krikštyti, — pribėgo prie jo ir pagriebė už rankovės, bet pats tuojau prilipo.
Kai jie taip visi penki sekė paskui žąsį, ėjo pro šalį iš lauko su kapliais ant pečių du ūkininkai.
Kunigas prisišaukė juos ir prašė save su vargonininku, iš tos bėdos vaduoti. Bet prisilietę prie jų, “ūkininkai taip pat prilipo, ir tokiu būdu dabar paskui kvailį su žąsim ėjo septyni žmonės.
Taip eidami jie priėjo miestą, o ten gyveno karalius, kuris turėjo tokią rimtą dukterį, jog niekas negalėjo jos prajuokinti. Todėl karalius buvo išleidęs raštą, kad atiduos savo dukterį tam, kas ją prajuokins. Išgirdęs apie tai, kvailys su savo žąsim ir visais palydovais nuėjo pas karaliaus dukterį, cirkai ji pamatė septynis žmones bėgant paskui vienas kitą, nebegalėjo susiturėti ir ėmė balsu juoktis. Kvailys pareikalavo karalaitės, bet tėvui nepatiko žentas, ir jis, norėdamas juo atsikratyti, žadėjo tik tada atiduoti dukterį, kai tas ras tokį vyrą, kuris išgertų viso rūsio vyną.
Kvailys atsiminė žilą žmogelį, kuris galėjo jam padėti, nuėjo į mišką ir toj vietoj, kur buvo nukirtęs medį, pamatė sėdintį nuliūdusį žmogų. Kvailys paklausė, kas jam yra, kad jis toks nelinksmas, o tas atsakė:
— Kur aš būsiu linksmas, kad negaliu atsigerti, nes vandens nepakenčiu. Tiesa, išgėriau vieną statinę vyno, bet ką reiškia lašelis ant karšto akmens?
— Galiu tave pagirdyti, — tarė kvailys, — tik eik su manim.
Jis nuvedė tą nuliūdusį žmogų į karaliaus rūsį, o tas kai užgulė gerti vieną statinę po kitos, tai per vieną dieną visą rūsį lig lašelio ištuštino.
Kvailys vėl pareikalavo karalaitės, bet tėvas papyko, kad toks prastas berniokas, kurį visi kvailiu vadina, nori būti jūsų žentas. Reikia rasti žmogų, kuris suvalgytų iš karto visą kalną duonos.
Kvailys ilgai negalvojo, tuoj nuėjo į tą mišką ir rado sėdintį toj pat vietoj žmogų, stipriai susijuosusį pilvą su diržu ir balsu dejuojantį:
— Suvalgiau visą vieno kepimo duoną, tačiau alkis nesiliauja mane žudyti; pilvas tebėr visai tuščias, turiu smarkiai veržtis, kad nepastipčiau badu.
Kvailys apsidžiaugė ir tarė:
— Kelkis ir eikim kartu, aš tave papenėsiu.
Jis nuvedė jį pas karalių, o tas liepė suvežti viso krašto miltus ir iš jų iškepti didžiausią kalną duonos; bet kai tas žmogus priėjo prie jos ir ėmė valgyti, tai per vieną dieną visas kalnas išnyko.
Kvailys pareikalavo karalaitės trečią kartą, bet tėvas mėgino dar sykį išsisukti ir liepė gauti laivą, su kuriuo galima būtų važiuoti vandeniu ir sausuma.
— Kai tu atplauksi su tuo laivu pas mane, — sakė karalius, — tuoj tada leisiu už tavęs savo dukterį.
Kvailys tiesiai nuėjo į mišką, ten vėl rado tą žilą žmogelį, kuriam buvo davęs savo pyrago, ir tas žmogelis jam tarė:
— Aš už tave gėriau ir valgiau, o dabar duosiu laivą, nes tu turi gerą širdį ir manęs pasigailėjai.
Tada jis jam davė vandeniu ir sausuma važiuojamą laivą, karalius nebegalėjo toliau spirtis ir išleido už jo savo dukterį. Vestuvės buvo pakeltos puikios, o po karaliaus mirties kvailys gavo sostą, su savo pačia gyveno ilgai ir laimingai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *