[ad_1]
Kitą kartą buvo tokia sena šeirė. Ta turėjo vieną mažą mergelę, o ta mergelė buvo dideliai paklusni. Motina nupirko raudoną kepurę ir vadino aną raudongalvike. Vieną žygį siuntė ją motina į girią uogų surinkti ir pasakė, kad neturi nuo kelio toli nueit, kad nepaklystų girioje. Bet mergelė neklausė, nuėjo toli į girią ir sutiko vilką. Vilkas klausia:
— Ką tu čia darai?
Ši sako:
— Mano motina guli lovoj ir serga, o aš noriu anai uogų parnešti.
Vilkas nuėjo prie motinos, įėjęs į stubą, ją prarijo ir atsigulė į lovą.
Parėjo mergelė namo prie durų ir sako motinai:
— Atidaryk man duris.
Vilkas, kuris lovojo buvo, atsiliepė:
— Aš taip sergu ir negaliu durų atidaryti!
Mergelė pati įėjo į vidų. Tas vilkas buvo apsidaręs motinos drabužiais. Mergelė manė, kad motina tokia keista, ir klausia:
— Bet, motina, kokios tavo didelės akys!
— Kad aš tave geriau matyt galėčiau.
Mergelė vėl klausia:
— Bet kokios tavo didelės rankos!
— Kad aš tave geriau nutvert galėčiau.
Mergelė:
— Bet kokie tavo baisūs dantys!
— Jo, kad aš tave geriau suėsti galėčiau.
Vilkas iššoko iš lovos, pradijo mergelę ir, atsigulęs į lovą pradėjo knarkt.
Ir ėjo vienas kunigaikštis į tą butą ir išgirdo vilką beknarkiant. Ir sako sau: “Kaip ta sena boba gali taip knarkt?! Aš turiu eit paveizėt”. Įėjo į vidų ir pamatė vilką, begulintį lovoje. Paėmęs peilį, perpiovė vilkui pilvą ir išleido mergelę ir jos motiną. Ta mergelė buvo tokia puiki — ir tas kunigaikštis augino ją per savo dukterį.
[ad_2]